Mėlynbarzdžio vaikai

Home/Spektakliai/Mėlynbarzdžio vaikai

Mėlynbarzdžio pasaka yra labai sena ir žino ją kiekvienas. Ji turi ne vieną variantą. Jos branduolys yra toks: buvo toks turtingas vyras su keista mėlyna barzda. Jis gyveno pilyje ir vedė moteris viena po kitos. Dingus vienai, vesdavo kitą. Parsivedęs dar vieną išvykdamas davė savo pilies raktus, tik liepė vieno kambario neatrakinti. Bet ši kaip ir kitos neiškentė atrakino ir nustebusi pamatė visų ankstesnių žmonų sudžiovintas galvas (kitame pasakos variante – lavonus). Tad ji suprato, kas jos laukia… Kai grįžęs Mėlynbarzdis ruošėsi žmoną nubausti, netikėtai atvykę jis broliai išgelbėjo ją nuo mirties… Taigi su kiekvienu atveju teks susidurti su žiauria bausme, ištikusia pažeidus taisykles. Šį kartą romano autorė Renata Šerelytė adaptuoja pasaką, norėdama priartinti mus prie giluminių šio romano klodų. Iki galo bandydami suvokti jau žinomos pasakos prasmę ir pritaikyti ją sovietinio laikotarpio aplinkai, artėjančiam nepriklausomybės rytui, bandome ieškoti pasislėpusio Mėlynbarzdžio. O jis mums pasirodo ne tik kaip gyvas veikėjas, bet ir kaip pati sistema, įkalinanti viską už uždarų durų, neleidžianti niekam laisvai kvėpuoti. Sistema turi absoliučią valdžią.

,,Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai – yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk.

Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.“

Naisių vasaros teatro spektaklyje pavadinimu ,,Mėlynbarzdžio vaikai“ vaizduojami ne tie, kurie veikdami prieš sistemą buvo nubausti, bet kas ištiko tuos, kurie gyvendami sovietų sistemoje, vienaip ar kitaip buvo jos paveikti. Tokios aplinkos prispaustus ir regime tris pagrindinius spektaklio veikėjus: mirusią motiną, dukrą ir sūnų. Moteris ir jos vaikai tampa Mėlynbarzdžio aukomis. Girdime kiekvieno nuomonę, gilinamės į kiekvieno mąstymą. Spektaklyje mirusi motina yra tarytum Mėlynbarzdžio žmona, o sūnus ir dukra – jo vaikai. Čia Mėlynbarzdis yra kaip totalinės santvarkos simbolis. O vaikai yra tokios santvarkos užauginti. Tačiau keliama dar gilesnė problema – ar jie gali išgyventi be Mėlynbarzdžio, tai yra be tokios sistemos. Toks klausimas kyla todėl, pagal R. Šerelytės romaną ji tuos vaikus vaizduoja ne tik sovietini tų laikų aplinkoje, bet ir auštant Lietuvos Nepriklausomybės rytui bei jam jau išaušus.

Ši sistema nori ar nenori užaugina kiekvieną, kuris papuola į jos gniaužtus. Veikėjų charakteriai visiškai skirtingi. Žmogus, ieškantis savęs, bet tuo pačiu negalintis iki galo savęs realizuoti. Jis gali rinktis būti sistemos vargu arba gebėti prie jos taip prisitaikyti, kad niekas nepastebėtų tikrojo veido, arba eiti prieš sistemą.

Mėlynbarzdis dar tebėra su mumis. Bet yra kelias, kaip, pasipriešinant jam, tapti asmeniu ir žmogumi.



Grįžti atgal
Naisių bendruomenės tinklalapis. Sprendimas: Reviver. 2010 - 2024